Gegužė 14, 2017

6:1	Tomis dienomis, mokinių daugėjant, įvyko graikų murmėjimas prieš hebrajus, nes su jų našlėmis kasdienėje tarnyboje buvo elgiamasi panieka.
6:2	Ir taip dvylika, sušaukdamas daugybę mokinių, sakė: „Neteisinga mums palikti Dievo Žodį, kad tarnautume ir prie stalų.
6:3	Todėl, broliai, Ieškokite septynių gero liudijimo vyrų, pripildytas Šventosios Dvasios ir išminties, kurį galime paskirti šiam darbui.
6:4	Taciau tikrai, mes nuolatos būsime maldoje ir Žodžio tarnystėje“.
6:5	Ir planas patiko visai miniai. Ir jie pasirinko Steponą, žmogus, kupinas tikėjimo ir Šventosios Dvasios, ir Pilypas, ir Prochoras, ir Nikanoras, ir Timonas, ir Parmenas bei Nikolajus, naujas atvykėlis iš Antiochijos.
6:6	Tai jie pastatė apaštalų akivaizdoje, o melsdamasis, jie uždėjo jiems rankas.
6:7	Ir Viešpaties Žodis daugėjo, ir mokinių skaičius Jeruzalėje nepaprastai išaugo. Ir net didelis būrys kunigų buvo paklusnūs tikėjimui.

2:4	Ir artėja prie jo tarsi gyvas akmuo, atstumtas vyrų, tikrai, bet išrinkti ir Dievo pagerbti,
2:5	būkite kaip gyvi akmenys, pastatytas ant jo, dvasiniai namai, šventoji kunigystė, kad atnašautų dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.
2:6	Dėl to, Šventasis Raštas tvirtina: “Štai, Sione padedu pagrindinį kertinį akmenį, išrinktasis, brangus. Ir kas jį įtikės, nebus sugėdintas“.
2:7	Todėl, jums, kurie tikite, jis yra garbė. Bet tiems, kurie netiki, akmuo, kurį statybininkai atmetė, tokia pati buvo padaryta kampo galvai,
2:8	ir įžeidimo akmuo, ir skandalo uola, tiems, kurie yra įžeisti Žodžio; nei jie netiki, nors jie taip pat buvo pastatyti ant jo.
2:9	Bet jūs esate išrinktoji karta, karališkoji kunigystė, šventa tauta, įgyti žmonės, kad galėtum skelbti dorybes to, kuris pašaukė tave iš tamsos į savo nuostabią šviesą.

14:1	„Neleiskite savo širdžiai sunerimti. Tu tiki Dievu. Tikėk ir manimi.
14:2	Mano Tėvo namuose, yra daug gyvenamųjų vietų. Jei nebūtų, būčiau tau pasakęs. Nes aš einu paruošti tau vietos.
14:3	O jei aš eisiu ir paruošiu tau vietą, grįšiu dar kartą, o tada pasiimsiu tave pas save, taigi ten, kur aš esu, tu taip pat gali būti.
14:4	Ir tu žinai, kur aš einu. Ir tu žinai kelią“.
14:5	Tomas jam pasakė, „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, taigi kaip mes galime žinoti kelią?“
14:6	Jėzus jam pasakė: „Aš esu Kelias, ir Tiesa, ir Gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą, nebent per mane.
14:7	Jei būtum mane pažinojęs, tikrai būtum pažinęs mano Tėvą. Ir nuo šiol, tu jį pažinsi, ir tu jį matei“.
14:8	Pilypas jam pasakė, „Viešpatie, apreikšk mums Tėvą, ir mums to užtenka“.
14:9	Jėzus jam pasakė: „Ar aš taip ilgai buvau su tavimi, o tu manęs nepažinai? Pilypas, kas mane mato, taip pat mato Tėvą. Kaip tu gali pasakyti, „Apreikšk mums Tėvą?“
14:10	Ar netikite, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje? Žodžiai, kuriuos tau sakau, Aš nekalbu nuo savęs. Bet Tėvas pasilieka manyje, jis atlieka šiuos darbus.
14:11	Ar netikite, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje?
14:12	Arba, tikėti dėl tų pačių darbų. Amen, amen, sakau tau, Kas mane tiki, tas ir darys darbus, kuriuos darau aš. Ir jis padarys didesnius dalykus nei tai, nes aš einu pas Tėvą.